Ar apsigyvens Čiurlionis lofte?

Dr. Dalia Navikaitė

Patrauklios vietos miesto centre vis dažniau sulaukia investuotojų dėmesio.  Juolab, kad jų nėra daug.  Gana dažnai verslininkų sumanymai dėl savo kontraversiškumo tampa audringų viešų diskusijų objektu. Panašiai nutiko ir Kaune, Žaliakalnio teritorijai priklausiančiame Pelėdų kalne: čia yra daugelį viliojantis, dabar Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultetui patikėtas mokyklos kieme esantis pastatas.  Jau brežnevizmo laikais statyta baltų silitikato plytų chruščiovkė atsidaro kaip dirbtuvės Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo moksleiviams, o pirmaisiais Nepriklausomybes metais jis privatizuotas.  Nuo to laiko ne vienas susigundė puikia vieta verslo plėtrai ir buvo įsigijęs buvusias dirbtuves, tačiau iki šiol šis statinys riogso apleistas ir vienišas.

Neperseniausiai ši pastatą vėl perpirko nauji savininkai – “REES Investicija“.  Šioje strategiškai itin geroje vietoje numatoma įrengti loftus. Vieta nuostabi: rami, vaizdinga ir romantiška. Turbūt kiekvienas kaunietis svajotų joje gyventi: savita atmosfera, ant Žalio kalno, toliau nuo automobilių taršos ir triukšmo, aplink – žaluma ir puikūs vaizdai, o miesto Centras ir Senamiestis – vos kelios minutės pėstute… Žinoma, prieš tai pastatą būtina renovuoti, pritaikyti jį naujoms reikmėms, galiausiai sutvarkyti aplinką ir infrastruktūrą.  Skamba lyg ir patraukliai, bet kodėl kultūrinė visuomenė, menininkai, Žaliakalnio gyventojai ir meno mokyklos vadovybė taip intensyviai tam prieštarauja? Tokią nuomonę išsakė Žaliakalnio bendruomenės ir kūrėjai 2015 m. balandžio 14 d. Meno mokyklos salėje vykusioje atviroje diskusijoje.

OLYMPUS DIGITAL CAMERAŽaliakalnio bendruomenių ir menininkų diskusija “Čiurlionis lofte?“ 2015-04-14. Alvydo Vaitkevičiaus nuotrauka.

Truputis istorijos

Seniai seniai, kai dar mano seneliai buvo maži ir lakstė Nemuno pakrantėmis dar net negalvodami apie santuoką, būsimus vaikus ir juolab anūkus (taigi, mane), Lietuva tapo nepriklausoma. Jauna ir ambicinga šalis turėjo daug darbų ir rūpesčių, tačiau puikiai suvokė, kad jaunų žmonių ugdymas ir kūrybinio jų potencialo auginimas yra vienas svarbiausių veiksnių, nelemiančių sėkmingą šalies augimą, todėl praėjus vos penkeriems metams po Nepriklausomybės paskelbimo Kaune iškilo pirmasis nepriklausomos valstybės lėšomis ir dailininkų iniciatyva pastatytas pastatas: Kauno meno mokykla pagal architekto Vlado Dubeneckio projektą.  Ji sėkmingai gyvavo visą tarpukario laikotarpį, ugdydama iškilias asmenybes, 1939 m. jai Valstybė suteikė aukštosios mokyklos statusą. Beje, būtent Pelėdų kalne buvo surengta ir pirmoji M.K. Čiurlionio paroda greta Meno mokyklos pastatytame pirmajame Lietuvoje profesionalaus muziejaus pastate. Taigi, vieta kultūrine ir istorine prasme išties reikšminga visai Lietuvai.

Vėliau, Vilniuje įkūrus Dailės institutą1940 m. gegužę, sovietams okupavus Lietuvą tų pačių metų birželį, Kauno meno mokykla, nors ir praradusi savo reikšmingas pozicijas meniniame ir kultūriniame Lietuvos gyvenime, vis tik niekur nedingo. Ji buvo supaprastinta iki dailės technikumo ir ruošė kūrybinės pakraipos darbininkus, – juk sovietmečiu visi turėjo būti kokiais nors darbininkais, – vadintus dailininkais-išpildytojais: odininkus, tekstilininkus, keramikus ir kt. Atgavus Nepriklausomybę, taikomosios dailės technikumas pavadintas Kauno aukštesniąja meno mokykla ir 2001 m. buvo įjungtas į Kauno kolegijos sistemą kaip Justino Vienožinskio menų fakultetas. Tad meninė veikla Pelėdų kalne tęsiasi ir šiandien, tame pačiame Kauno meno mokyklos komplekse.

Esama situacija ir problemos spendimai

Šis kompleksas ir jo planavimo sprendimai nėra visiškai užmiršti ir palikti likimo valiai. Atkūrus Nepriklausomybę, čia esatys pastatai, tūrinė erdvinė kompozicija, pati plano struktūra yra kaip pripažįstamas unikalus Lietuvos kultūros paveldas ir saugoma valstybės kaip nedaloma visuma. Sovietinis pastatas į šią kategoriją, be abejo, nepapuola. Okupacinio laikotarpio inovacija  – 1969 m. pastatytos dirbtuvės, jau minėtasis dviejų aukštų baltų silikato plytų pastatas,- akivaizdžiai nesiintegruoja į esamą architektūrinę kompoziciją. Ne veltui, kaip buvo minėta diskusijos metu, jį norėta nugriauti sekant tuometinio Kauno paveldo departamento ekspertų rekomendacija.

Kaip žinia, prisidengus modernizacija, iš tiesų buvo ardomas ir menkinamas kultūrinis nepriklausomos Lietuvos paveldas. Tai, beje, gana tipiškas okupantų elgesys – naikinti buvusią iki jų šalies kultūrą, perrašyti istoriją, paminti meną, išvežti, atimti tai, kas vertinga, galiausia ištrinti iš žmonių atminties viską, kas galėtų priminti egzistavus kitokią istoriją, buvus kitokią realybę nei ta, kurią primetinėja agresorius.

nemuno virselis 2015 001

Beje, šis statinys, kaip pastebėjo ilgametė šios mokyklos darbuotoja Nijolė Stanevičienė, tais laikais atsirado nelegaliai: pastatytas nesuderinus statybos leidimų, negavus miesto architektų pritarimo… Kauniečiai ir tada suvokė komplekso unikalumą ir neišdrįso duoti sutikimo, nors sovietiniai valdžiai tokie dalykai ir nebuvo svarbu, galiojo jų rašyta ir ypač nerašyta tvarka. Vis tik bėda yra ne tik tolesnis visumos ardymas, nes gabus ir geras architektas galėtų ištaisyti okupacijos laikotarpio klaidą, – juk yra puikių pasaulinių tokios praktikos pavyzdžių. Problema -kad kadaise pastatas buvo privatizuotas, daug kartų perparduotas ir dabar yra privati nuosavybė. Nesvarbu, kad be jam priklausančios žemės, kuri priklauso Respublikai kaip nuosavybė ir kaip kultūrinis paveldas ir kuria Kauno kolegijos Just. Vienožinskios fakultetas naudojasi panaudos teise. Privati nuosavybė yra neliečiama, bet kultūrinis paveldas – istorinė mūsų visų sąmonė. Matyt, prieš tai buvę savininkai buvo pakankamai sąmoningi ir pilietiški, todėl atsitraukė, suvokę, kad buvo padaryta klaida pradžių pradžioje, –  kai pastatas buvo privatizuotas, nes ši vieta turi gilų simbolinį kapitalą, kuris  esmiškai siejasi su etinėmis ir moralinėmis krašto vertybėmis.

Pelėdų kalnas yra ne tik miesto reikšmės kompleksas. Ji yra mūsų sąmoningo, kūrybiško valstybingumo pavyzdys – vieta, kuri žmonėms primena, kokiais mes turėtume būti. Turėti tokia vieta savo dispozicijoje miestui yra didžiulė garbė. Tačiau ją reikia tinkamai prižiūrėti ir panaudoti. Ne veltui Kauno miesto strateginiame plane iki 2022 m. šiai vietai yra numatyta plati perspektyva, kaip diskusijos metu priminė visiems dailės istorikė Nomeda Repšytė. Ji miesto politikų įtraukta į ypatingo dėmesio vertus lankytinus objektus ir kuriamus kultūrinius klasterius. Tad dar laukia Pelėdų kalno kaip paveldinio objekto vertingųjų savybių patikslinimo darbai, kaip pastebėjo buvęs ilgametis Kauno miesto Paveldo skyriaus vadovas, architektas Rimgaudas Miliukštis, kurie iki šiol nebuvo atlikti pakankamai išsamiai ir kruopščiai.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Meno mokykla – pirmasis pabaigtas tarpukario Lietuvos viešasis pastatas. 2015. Alvydo Vaitkevičiaus nuotrauka.

Šią temą atliepė Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gintautas Vaičys. Kaip ir dauguma atėjusiųjų, jis pritarė minčiai, jog visą senosios Kauno meno mokyklos pastatų komplekse būtina išsaugoti visuomeninę šios erdvės paskirtį ir siūlė chruščiovkėje įrengti municipalinio pavaldumo ekspozicinę erdvę, o miestui – išnaudoti galimybę įvykdyti seniai duotus, bet vis dar neištesėtus pažadus dailininkams. Dabar tam būtų puiki proga – tereikia miestui valingai apsispręsti ir ištaisyti ne tokią jau seną, bet vis tik istorinę klaidą.

Galiausiai buvo pastebėta, jog pastatas, kuriame norima įrengti loftus, stovi ant valstybinės žemės, kuri kaip visuma yra unikalus tarpukario architektūros paveldas dėl kurio specifikos, išskirtinumo Kauno tarpukario architektūrai suteiktas Europos paveldo ženklas. Manytina, kad šis įvertinimas yra tik įžanga ir į analogišką UNESCO pripažinimą, kurio Kauno miestas siekia nuosekliai ir kryptingai. Taigi Pelėdų kalno kompleksas – ne vien miesto, netgi ne vien Lietuvos kultūrinė vertybė, bet vertybė ir Europos mastu, nes tarpukario architektūros pavyzdžių žemyne yra ne per daug. Tai ypatingai saugotinas objektas, kuris reikšmingas ir istoriniu architektūriniu požiūriu bendrame europiniame kontekste, ir Lietuvos valstybės istoriniame kontekste, kaip liudijantis šalies orientaciją į laisvos, kūrybingos asmenybės ugdymą nuo pat 1918-tųjų metų. todėl buvo vienareikšmiškai prieita išvados, kad būtina ne tik išlaikyti šios vietovės visuomeninę kultūrinės meninės paskirties pakraipą, bet ir ją stiprinti.

Straipsnis skelbtas savaitraštyje “Nemunas“ nr.10, 2015/04/23 – 2015/05/06, p.3.

 

Reklama