Vizijų diena Pelėdų kalne.

2015 m. gegužės 21 d. trys pripažintų Lietuvos architektų kūrėjų grupės rinkosi į kūrybines dirbtuves Pelėdų kalne, inicijuotas architektų ir įvykusias su BC Žaliakalnio aušra, BC Pelėdos ir Kauno kolegijos Just. Vienžonskio menų fakulteto pagalba. Neturintys atsakymo į klausimą “Kas tave nupirko?  Koks tau pačiam navaras  iš to?“ paskutinieji (?) romantikai tą saulėtą žaliojo pavasario dieną Žaliakalnyje darė tai, ką kauniečiai visada darė itin gerai, – grįžta iš artimesnių ir tolimesnių, mentalinių ir fizinių emigracijų, susitelkia ir valingai gina teisę išlikti, teisę garbingai būti.

Tad dr. Tomo Grunskio grupė (Tomas Grunskis, Justinas Dūdėnas, Martynas Mankus ir Tomas Rimkus) atidarė tautinį aukcioną ir susirinkusiųjų be užuolankų paklausė: “Tai kiek?“ Kai jau Europos valstybėje turėjo būti atėjęs laikas šyptelint prisiminti laikus, kada tekdavo visai rimtai diskutuoti, ar atsisakysime mūsų miestų rotušių ir katedrų, abiejų prezidentūrų ir paties Gedimino pilies bokšto su Trispalve jame, kad greta jų ar tiesiog vietoj jų atsirastų tik momentinio išlikimo teverti monumentai savo begaliniu posovietiniu laisvumu įtikėjusiai rinkai, vėl prisireikė čiupti už tų vadžių ir pradėti nuo nuobodžių pradžių. Grupės atsakymas, kiek kainuoja karūnos brangenybės, kurios gali būt atimtos, pavogtos, bet niekada nesiūlomos pardavimui – faile “Kiek kainuoja kultūra? Kiek kainuoja tapatybė?

Doc. Algimanto Kančo grupėje dirbę architektai (Algimantas Kančas, Lina Gronskytė, Martynas Leščišinas, Orlandas Narušis, Edgaras Sokolovas ir Mykolas Svirskis) savojoje Pelėdų kalno vizijoje siūlė susivokti, jog Kaunas – daugiau nei Centras su Senamiesčiu, kad neregėto Kauno, kaip ir neregėtos Lietuvos, yra visur. Konkrečios formos, kurų pagalba vyktų Pelėdų kalno įtinklinimas į visą miesto audinį per edukaciją, kūrybą ir rekreaciją įmanomi, jos sukuriamos, ir jos bus sukurtos, bet dabar grupė siūlė pirmiausiai geltonais siūleliais pririšti vietą prie viso Kauno kūno.

Kęstučio Vaikšnoro grupė (Kęstutis Vaikšnoras, Neringa Sobeščukaitė, Tomas Šuminas, Lukas Tuleikis ir Paulius Vaitiekūnas) trumpai ir aiškiai paskelbė karą – “Meno karą“À la guerre comme à la guerre: kovos veiksmų plane kariūnai numatė viską – šauktinius ir jų apmokymus, organizuotą frontą ir jo judėjimo kryptis, partizaninius veiksmus, propagandą, civilių gelbėjimą. Kova, kaip teko suprasti susirinkusiems, bus ilga ir nuožmi, bet laimėta, nes kultūra ir kūryba – tikslai, dėl kurių nepralaimimams nei vienas susirėmimas.

Tą vakarą Lietuvos Respublikos 28-oji krašto apsaugos ministrė, parlamentarė Rasa Juknevičienė (TS-LDK) ir Kauno miesto vicemeras Simonas Kairys (LS) dirbo įprastą politikų darbą – atvyko patys susipažinti su Pelėdų kalnui siūlomomis strateginėmis tvarios plėtros galimybėmis. Pasibaigus pristatymams, abu politikai bendravo su autoriais, Žaliakalnio bendruomenių ir Žaliakalnio seniūnijos atstovais. Jie tiesiog dirbo tą darbą, kurio iš politikų ir tikisi jų rinkėjai bei visuomenė, linkusi pamiršti, jog ir jie, politikai, būna už savo atliekamą darbą verti pagarbos ir padėkos kaip bet kurios kitos srities profesionalai.

2015 m. gegužės 21 d. Saulė, pakirdusi su klasikiniu atodūsiu, kad ir vėl nėra nieko naujo, ant ko ji galėtų šviesti, nuėjo miegoti nustebinta, – kaunietiška valia išlikti ir kokybiškai būti gali stuktelti pačiam Kosmosui, nukreipdama jį geros valios kryptimi. Gyvenimas tęsiasi.

Jei norite architektų pasiūlymus, skelbtas čia nuotraukas publikuoti ar kitaip panaudoti, labai prašome pirmiausiai paspausti ant šios nuorodos ir parašyti mums į “Aš esu Pelėda”. Bet kuri nuosavybė – neliečiama be autorių sutikimo. 

Erlendo Bartulio ir Nomedos Repšytės nuotraukos.

Reklama